Programos dalyviai, atvykę į Duonos sodybą, yra pasitinkami tautiškai apsirengusio kepėjo. Pakeliui į senąją gryčia gaspadinė arba gaspadorius(tas pats kepėjas) trumpai papasakoja apie čia esantį ūkį. Pasiekus gryčios slenkstį dalyviai pradeda pažintį su duonos kultūra istorijos tekmėje – pirmiausia juos pasitinka akmens amžiaus primityviosios girnos(grūdų trintuvė), rastos vietiniuose laukuose. Kepėjas užduoda keletą mįslių apie lietuvišką buitį, duoną, javus, parodomos kelios skirtingos javų kultūros ir iš jų sumalti miltai. Dalyviai sugūža į pirkią. Parodomos vėlyvesnio laikotarpio girnos.

Visiems suėjus į virtuvę kepėjas pradeda minkyti duonos tešlą, pasakoja apie naminės duonos gamybą, senają lietuvių buitį, jos kaitą iki šių dienų. Užduoda dar keletą mislių, paprašo dalyvių pasidalinti savo žinomomis mįslėmis ar patarlėmis. Baigus minkyti aprodo ir nupasakoja, kaip veikia duonkepė krosnis (ji užkuriama).

Kol krosnis kūrenasi gaspadorius ar gaspadinė pakviečia visus apžiūrėti senąją sodybą, kuriai greit bus 100 metų. Pristatomas dabartinis ūkis ir naudojama įranga, 20 ir 21 amžiaus technikos sąveika: vėjo jėgainė, saulės kolektoriai ir fotoelektrinė, džiovykla, žemės dirbimo technika, srutų rezervuaras, medžio apipjovimo gateris, vykdomos veiklos ir kt.

Baigiantis kūrentis krosniai visi dalyviai yra pakviečiami atgal į gryčios virtuvę. Ten kiekvieną norintį kepėjas pamokina minkyti ir formuoti būsimą duonos kepalą, kurį dalyvis vėliau veš namo lauktuvėms. Visi kepalai pašaunami į krosnį.

Kol duona kepa, dalyviai kviečiami užstalėn pasivaišinti vietinės gamybos arbatomis, medumi, vietoje gamintais pluoštinių kanapių produktais, pasimėgauti savo atsivežtu maistu

Pasivaišinus visi grįžta prie duonkepio. Išimama duona ir kol ji vėsta (ypatingu būdu) dalyviai susitvarko, pasiruošia kelionei. Galiausiai sudedamos dalyvių lauktuvės ir jie išlydimi to paties kepėjo, kuris juos ir pasitiko.